Magnetitas

Magnetitas – oksidų klasės mineralas, viena svarbiausių geležies rūdų, kurioje yra iki 60% grynos geležies. Magnetitus traukia magnetas, tačiau paprastai magnetitas geležies netraukia - tam akmenį reikia įmagnetinti. Gamtoje natūraliai įmagnetintų šių mineralų pasitaiko labai retai. Jie angliškai turi atskirą pavadinimą – lodestone (liet. „rūdos gyslos akmuo“).

Pavadinimo kilmė:

1. pagal Magnezijos (gr. Μαγνησία) sritį Graikijoje (Tesalijos regionas - žr. žemėlapyje), kur buvo rasti natūraliai įsimagnetinę magnetitai;

2. Plinijus Vyresnysis pavadinimą sieja su graikų piemeniu vardu Magnesas, kuris aptiko šį akmenį;

3. pagal senovės graikų miestą Magnezija prie Meandros (gr. Μαγνησία ἡ πρὸς Μαιάνδρῳ) buvusį prie dabartinio miesto Germendžiko (Germencik, Turkija - žr. žemėlapyje).

Spalva: juoda, tamsiai pilka.

Cheminė sudėtis: trivalentės ir dvivalentės geležies oksidas, kurio cheminė formulė gali būti parašyta keliais stiliais:

(Fe3+, Fe2+) Fe3+O4

Fe2+ Fe3+2 O4

Fe2+ (Fe3+)2 (O2-)4

Kietumas pagal Mosą: 5,5 – 6,5

Singonija: kubinė.

Akmenys, su kuriais painiojamas magnetitas:

  • Daviditas;

  • Getitas;

  • Hematitas;

  • Ilmenitas;

  • Kasiteritas;

  • Kriptomelanas;

  • Magnetoplumbitas;

  • Neptūnitas;

  • Piroliuzitas;

  • Psilomelanas;

  • Romanešitas;

  • Volframitas.

Padirbinėjimas: galimos imitacijos iš dirbtinės medžiagos bario stroncio ferito, kuri dažniau naudojama hematitams imituoti ir prekyboje vadinama „magnetiniu hematitu“ arba hematinu.

Naudojamas: geležies gavyboje, juvelyrikoje, mineralų terapijoje, astrologijoje, astromineralogijoje.