Piritas

Piritas – vienas labiausiai paplitusių Žemėje sulfidų klasės mineralų. Įeina į įvairių uolienų sudėtį, kaip priemaiša gali būti kituose mineraluose, pvz., deimante, smaragde, kvarce, lazurite ir kt. Gamtoje, ten kur būna aukso, paprastai randamas ir piritas (bet ne atvirkščiai – jei yra pirito, dar nebūtinai, kad bus aukso). Nepatyrę aukso ieškotojai prisiplaudavo pirito grūdelių, už paskutinius pinigus atšvęsdavo „sėkmę“, o ryte, norėdami parduoti savo „auksą“, sužinodavo, kad jie netapo turtingais... Taip piritą pradėjo pravardžiuoti „kvailių auksu“.

Pavadinimo kilmė: gr. πῦρ (pŷr) – ugnis → gr. πυρίτης (pyritēs) – ugninis + gr. λίθος (lithos) – akmuo: „ugninis akmuo“. Taip pavadintas ne dėl blizgesio, bet dėl to, jog buvo naudotas ugniai įskelti.

Spalva: šviesiai geltonas, rusvas, žalvario spalvos, ryškaus metalinio blizgesio.

Cheminė sudėtis: FeS2 (geležies sulfidas).

Kietumas pagal Mosą: 6 – 6,5

Singonija: kubinė.

Akmenys, su kuriais painiojamas piritas:

  • Auksas – apie „kvailių auksą“ aprašyta šio puslapio viršuje;

  • Chalkopiritas – tai vario ir geležies sulfidas, labai panašus į piritą, tačiau galima atpažinti pagal kitokį atspalvį;

  • Markazitas – tos pačios cheminės sudėties, kaip ir piritas, bet rombinės singonijos. Retesnis, gerokai trapesnis nei piritas ir nestabilios cheminės sudėties, todėl visi papuošaluose esantys „markazitai“ yra piritai.


Padirbinėjimas: kol kas nėra duomenų.

Naudojamas kaip sieros rūgšties gamybos žaliava, neįkraunamų baterijų gamyboje, dažų, cemento pramonėje, išdeginto pirito milteliai naudojami poliravimui (kad pirito milteliai naudojami poliravimui dar rašė al Birūnis (X – XI a.), tik nežinia ar išdeginti). Taip pat naudojamas juvelyrikoje, mineralų terapijoje, astrologijoje, astromineralogijoje.