Pagal vienus titnagas – chalcedono (kriptokristalinio kvarco) atmaina, pagal kitus – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš skirtingų silicio dioksido pavidalų: chalcedono, kvarco ir opalo. Šie prieštaravimai turbūt kyla ir dėl to, kad literatūroje (ypatingai lietuviškoje) neišskiriami dvejopi titnagai, kurie anglų kalboje turi atskirus terminus:

1. flint – titnagas, turintis mažiau molio mineralų, kalcito, dolomito ar kitų priemaišų ir paprastai įvardinamas kaip chalcedono atmaina arba kriptokristalinio ir amorfinio silicio dioksido mineralinis darinys;

2. chert – titnaginis skalūnas – nuosėdinė uoliena, turinti daugiau priemaišų, nei paprastas titnagas ir už jį trapesnis.

Titnagas 2015 metais paskelbtas Lietuvos nacionaliniu akmeniu, rinkimuose nugalėjęs gintarą. Reikšmingo gintaro telkinio Lietuvos teritorijoje niekada nebuvo (Juodkrantėje, Gintaro įlankoje, kasamas gintaras buvo tada, kai ši teritorija nepriklausė Lietuvai), o nuo akmens amžiaus titnagas buvo randamas dabartinio Margionių kaimo (Varėnos r.) apylinkėse ir iš šios vietovės jis gana plačiai paplito visame regione.

Titnagas taip pat yra vienas iš Lenkijos nacionalinių akmenų, tiesa lenkų titnagas – juostuotas, o Lietuvos – pilkas ar beveik juodas.

Pavadinimo kilmė: tai vienas iš nedaugelio akmenų, kuris turi autentišką lietuvišką, o ne tarptautinį pavadinimą. Jis sudarytas iš dviejų žodžių: Titis  ir nagas. Tičiu buvo vadinamas Dievas, kurio viena iš pasireiškimo formų – perkūnija. S. Daukantas rašė: „(...) žemaitė, nešiodama ant rankų kūdikėlį, perkūnijai pasiskelbus, sako jam senų dienų įpročiu: "Klausykis, Titis skelbias" arba: "Bočius griaudžia“ (Simonas Daukantas - Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių).

Titis → Tėtis → Tėvas: Dangiškasis Tėvas savo nagu braukdavo per dangaus skliautą ir pažirdavo kibirkštys (žaibai), o žmogus, radęs Tičio nago nuolaužas, juo įskeldavo ugnį, taip atkartodamas dievišką ugnies įkūrimo veiksmą.

Spalva: balta, gelsva, juoda, pilka, ruda, rudai raudona, tamsiai pilka ir kt.

Cheminė sudėtis: daugiausiai SiO2 + kalcito, dolomito, kreidos, molio mineralų ir kitos priemaišos.

Kietumas pagal Mosą: 6,5 – 7.

Akmenys, su kuriais painiojamas titnagas:

(išvardinta abėcėlės tvarka, o ne pagal painiojimo dažnumą)

• Agatas;

• Chalcedonas;

• Jaspis;

• Smiltainis;

• Šerlas.
  

Naudojamas: nuo akmens amžiaus laikų iš titnago gamindavo įvairias ginklų dalis bei įrankius: strėlių arba iečių antgalius, gremžtukus, rėžtukus, ir pan. Vienas klientas pasakojo, kad jo sodyboje, kurioje nesilankydavo žiemą, kiekvieną pavasarį vanduo šulinyje pasidarydavo nebeskanus. Tekdavo išsemti visą užsistovėjusį vandenį ir laukti prisipildant šviežio. Paklausęs kaimo žmonių patarimo, primetė šulinin titnago ir nuo tol vanduo jame visada šviežias ir skanus. Manoma, kad titnagas, panašiai kaip ir sidabras, turi antibakterinių savybių, kurios neleidžia vandenyje daugintis mikroorganizmams. Taip pat titnagas naudojamas mineralų terapijoje, astromineralogijoje, kartais gaminami ir papuošalai ar priešistorinių įrankių bei ginklų kopijos.